Bernardinai.lt: Nejau senolius prižiūrėsime per ekraną?

Lietuvoje po truputį išbandant nuotolinę socialinę globą, kyla galybė klausimų: kaipgi galima prižiūrėti senjorus per ekraną, ką taip galima nuveikti? Ar nuotolinės paslaugos – pirmas žingsnis į visuomenės susvetimėjimą? Ar ne per anksti nurašome senolius, kaip turinčius neįveikiamą technologijų baimę?

Į visus šiuos klausimus atsakėme strapsnyje Bernardinai.lt. Pateikiame keletą ištraukų:

Akivaizdu, kad žmogus per ekraną negali pamaitinti, sušukuoti, nuprausti, sutvarkyti jo namų, atnešti produktų. Šito nepaneigsi?

Šito tikrai nepaneigsi, dėl to niekas ir neneigia. Tai vienas dažniausių argumentų, su kuriais susiduriame savo veikloje. Mes visada pabrėžiame, kad nuotolinis įrankis skirtas veiklai papildyti, dalį fizinių apsilankymų keičiant nuotoliniais. Pasitelkę inovacines technologijas paslaugų teikėjai vienu metu gali ir patys daugiau spėti, ir kitiems daugiau duoti.

Be abejo, jei senjoras laukia grynai tik fizinės pagalbos – mes jos per ekraną pasiūlyti negalime. Bet dabar truputį atsisukime į savo socialinių paslaugų sistemą – šiandien ji skirta tik gaisrams gesinti. Paslaugas užsisako ar jos skiriamos dažniausiai tik fizinės priežiūros reikalingiems žmonėms. Bendravimas į visas paslaugas įtrauktas tik kaip jų sudėtinė dalis, o atskirai jis tarsi nevertinamas. Bet bendravimas yra be galo vertinga paslauga – tai įrodo kad  ir „Sidabrinės linijos“ populiarumas. Bendravimas yra nepamainoma priemonė vienišumo (kuris yra naujoji epidemija) ir depresijos prevencijai, jis didina socialinę įtrauktį, suteikia visas galimybes žmogui nesijausti išmestam už borto. Ir nors kalbose ir popieriuose sakoma, kad prevencinis elementas turi atsirasti, kad prevencinės paslaugos ilgesniu laikotarpiu gali užkirsti kelią pačiam gaisrų gesinimui, visgi pažangūs sprendimai iki šiol lieka paraštėse.

Susidaro įspūdis, kad mūsų valstybėje didžiausias prioritetas – pasirūpinti sunkiausiais, savimi sunkiai pasirūpinti begalinčiais senoliais. Tą esame tiesiogiai girdėję ir iš socialinės apsaugos sistemoje dirbančių vadovų, ir iš tiesioginio aptarnavimo srityje dirbančių žmonių. Ir tikrai – tokį prioritetą būtų labai sunku paneigti. Bet galima pažvelgti kitu kampu – kodėl reikia šiuodu dalykus lyginti, kodėl reikia sakyti – pirma susitvarkykime su tuo, tada pažiūrėsime, ką galime padaryti su kitkuo. Kodėl negalima judėti į priekį lygiagrečiai keliais frontais? Nesame neturtingiausia pasaulio valstybė, nėra taip, kad nebūtume girdėję apie vienišumo ir socialinės atskirties problemas sulaukus senyvo amžiaus, bet vis tiek važiuojame inertiškai ir tiek.

Vis dėlto kol kas sunku įsivaizduoti seną žmogų, kuriam nereikia fizinės pagalbos, bet reikia kitokios globos.

O jų yra. Tik situacija tokia: kai fizinės pagalbos nereikia, tie žmonės ar jų artimieji nė nesikreipia į socialinės pagalbos centrus, o šie nė neteikia nuotolinės priežiūros paslaugų, nes niekas į juos nesikreipia ir to neprašo.

Bet įsivaizduokime, kad jūsų mama ar tėtis šiandien pradeda keistai elgtis, ir jums darosi neramu palikti juos visai be priežiūros. Jei jūs nujaučiate, kad tai tikriausiai beprasidedanti demencija ar alzheimerio liga – į ką jums kreiptis, kad kartais užmestų akį į tėvus? Kad kartu išgertų vaistus arba nustatytų priminimą jiems išgerti? Stebėtų, ar tėvai pavalgė, nes streikuojant atminčiai tai tampa viena dažniausių problemų? Jūs tikrai dar nemanote, kad tėvus reiktų ištraukti iš jiems savos aplinkos, kurioje jie jaučiasi saugiausiai, vežti į globos įstaigą ar pasiimti pas save, kam dar visai nėra reikalo. Jie dar labai ilgai gali gyventi savo namuose, tik ligai progresuojant pasitelkiant vis daugiau nuotolinės priežiūros įrankių – tai ir kameros, ir išmaniosios apyrankės, fiksuojančios senyvo asmens buvimo vietą (GPS), išmaniosios spynos, kuriomis galime neleisti žmogui išeiti arba kaip tik – įleisti, jei jis pamiršo raktus; įrenginiai, kurie fiksuoja žmogų pargriuvus ar, tarkime, jo namuose atsiradus smalkių. Nuotolinė pagalba jau įžengė į žmonių gyvenimus, įsitvirtina juose, ir aš esu įsitikinusi, kad be jos neapsieisime, nes ji tiesiog gerai veikia ir yra santykinai pigi.

Kokią pagalbą galime suteikti nuotoliu?

Nuotolinės socialinės globos įrankiai leidžia bendrauti vaizdo skambučių pagalba, stebėti vaistų vartojimą, prižiūrėti mitybą – užsienyje tai populiariausios paslaugos. Taip pat senoliai gali atlikti individualią ar grupinę reabilitaciją, mankštos pratimus. Prižiūrintis žmogus gali įtraukti juos į nuotolinius renginius, seminarus, užsiėmimus, sudaro galimybę dalyvauti, tarkime mišiose, pabendrauti su kunigu. O gal tiesiog padėjėjas paprasčiausiai kartu išgers kavos, ekrane pažais šaškėmis. Socialinis darbuotojas, pažindamas senolius, gali suburti juos į bendraminčių grupes ir taip gerokai išplėsti nuotolinių (ir nenuotolinių) veiklų ratą, tuo pačiu labai sumažinti vienatvės šešėlį. Jei kojos nebegali nunešti senolio į, tarkime, miesto eglutės įžiebimą, tomis kojomis gali būti jo padėjėjas, kuris tiesiogiai transliuoja įvykį jam ir jo draugų ratui, taigi vienišas senukas nebėra vien pasyvus žiūrovas, jis aptarinėja ir dalijasi emocijomis su saviškiais.

Galimybės tikrai labai plačios. Iš esmės, paslauga priklauso nuo socialinių paslaugų teikėjų kūrybiškumo, noro, entuziazmo ir drąsos bandyti.

Tokios programėlės, kaip Skype, Messenger, Zoom, egzistuoja jau ilgai, bet kažkodėl didelė dalis senolių jokio entuziazmo iš savo pusės jais naudotis nerodo…

Būtent todėl naujosios kartos virtualios pagalbos įrankiai kuriami konkrečiai šiai amžiaus grupei, visiškai pritaikant juos jų poreikiams. Senjorai netgi dalyvauja juos kuriant – jie testuoja, kas gali būti per sudėtinga, kas neaišku, kas nepasispaudžia. Mes jau per karantiną supratome, kad net ir kompiuterį turinčiam senoliui nusiųsta susitikimo Zoom‘e nuoroda dar nereiškia, kad jis pajėgs ją atsidaryti, kad jam girdėsis ar matysis.

Todėl šiandien turime tokias būtent senjorams ar menką technologinį raštingumą turintiems žmonėms skirtas programėles, kurios minimaliai reikalauja senjoro įsitraukimo ir, pavyzdžiui, leidžia pasinaudojus automatinio atsiliepimo funkcija susisiekti su senjoru jam netgi neprisiliečiant prie ekrano. Pakanka laikyti planšetę įkrautą, o visa kita joje gali tvarkyti padėjėjas per atstumą – išimti ir iškelti programėles, papildyti turiniu.

Visą straipsnį skaitykite čia.

◀ Grįžti